IRONMAN 70.3 Otepää

Šiek tiek atsigavęs po išties audringo savaitgalio, pagaliau prisėdau norėdamas pasidalinti savo įspūdžiais iš pagrindinių savo šių metų triatlono varžybų IRONMAN 70.3 Otepää. Prieš tai dar noriu priminti, ką reiškia 70.3. Šie skaičiukai reiškia, jog tai yra pusės klasikinio IRONMAN (140.6) distancijos varžybos. O jeigu dar konkrečiau, tai čia įveikiamų nuotolių suma myliomis (An Ironman Triathlon is one of a series of long-distance triathlon races organized by the World Triathlon Corporation (WTC) consisting of a 2.4-mile (3.86 km) swim, a 112-mile (180.25 km) bicycle ride and a marathon 26.2-mile (42.2 km) run, raced in that order and without a break. It is widely considered one of the most difficult one-day sporting events in the world), na o šiuo atveju pusė tos sumos myliomis 🙂

Pasiruošimas varžyboms buvo gana padrikas, nes visi mano bandymai laikytis susirasto internete ir pagal save pritaikyto plano, žlugdavo. Gyvenimo aplinkybės (kai nesi profesionalus atletas ir turi darbą, šeimą, kurioje mažas vaikas bei visuomeninės veiklos) kartais pasistengia, jog tikrai treniruotėse nepadarytum to, ką buvai susiplanavęs. Matyt, tyčia 🙂 Taigi treniravausi nelabai nuosekliai, bet stengiausi išvengti didelių pertraukų ir labiau vadovavausi savo išgalvotu posakiu “kiek prilaižysi tiek ir būsi pavalgęs”, nei gerai žinomu posakiu “neprivalgei – tai ir neprilaižysi”. Šį sezoną dalyvavau vos keliose varžybose (tiek mažai dar nesu dalyvavęs) ir ilgų mynimų dviračiu turėjau taip pat vos kelis.

Kaip ir savo įraše po viso IRONMAN, kurį įveikiau Kopenhagoje 2015-tais, manau, jog įdomu atsigręžti į tai kas buvo nuveikta pasiruošimo metu. Ruoštis IRONMAN 70.3 Otepää pradėjau nuo Naujų metų.

Per kiek daugiau nei 31 valandą plaukdamas surinkau truputį daugiau nei 90 km, vidutiniškai po ~12,8 km per mėnesį (ruošiantis Kopenhagai vidutiniškai surinkdavau po daugiau nei 24 km per mėnesį!).

Per 65 valandas mindamas pedalus surinkau kiek daugiau nei 2100 km, vidutiniškai po 300 km per mėnesį (ruošiantis Kopenhagai vidutiniškai surinkdavau po ~265 km per mėnesį).

Per 70 valandų bėgant surinkau 868 km, vidutiniškai po ~120 km per mėnesį (ruošiantis Kopenhagai vidutiniškai surinkdavau po 230 km per mėnesį!).

+ dar prisportavau apie 20 valandų su štangomis ir kt. funkcinėmis treniruotėmis.

Mano profilis STRAVA‘oje – https://www.strava.com/athletes/14776106

Suvartojamo alkoholio statistikos jau beveik metus nebefiksuoju, minus ir plius taškų žaidimo nebežaidžiu, bet “velnio lašais” ir toliau tikrai nepiktnaudžiauju. Kartais, jeigu labai norisi, išgeriu bokalą alaus, kurio dažniausiai būna net per daug 🙂 Prisigerti, kaip ir anksčiau, nejaučiu jokio poreikio. Atvirai sakant, gaila savo organizmo ir po gerų balių išbrauktų iš gyvenimo rytojaus dienų.

Matyti, jog, lyginant su pilnu IM Kopenhagoje, ruošdamasis šioms varžyboms sportavau gerokai mažiau, bet tai dariau gerokai didesniu intensyvumu.

Dar verta paminėti, kad valandų skaičius, kurį nurodžiau kiek aukščiau nurodo tik laiką, kurį praleidau būtent sportuodamas. Tai reiškia, jog čia neįskaičiuota kiek užtrukau norėdamas pasiekti treniruotės vietą (baseinas, ežeras) bei grįžti atgal, laikas, kurio prireikė ruošiantis inventorių ir aprangą treniruotėms, laikas bendravimui su bendraminčiais prieš, per ir po treniruočių, laikas skirtas prausimuisi, persirengimams ir t.t. ir pan. Taigi realus investuotų valandų skaičius yra maždaug 40 proc. didesnis.

Į IRONMAN 70.3 Otepää varžybas užsiregistravau dar 2016 metų rugsėjo mėnesį, atostogų Kroatijoje metu, kai dar buvo likę beveik 11 mėnesių iki paties starto. Turiu pasakyti, jog tai pirmas asmeniškai sumokėtas tokio dydžio starto mokestis mano gyvenime. Registravausi už pradinę kainą ir sumokėjau 200 eurų. Labai tikiuosi, kad atsiras geros valios rėmėjų, kurie ateityje galės pagelbėti šiuo klausimu 🙂

Kažkaip sugalvojau, kad vykti į šias varžybas reikėtų ne vienam, o su kompanija, todėl labai iš anksto rezervavau vieną krovininį ir vieną keleivinį autobusiukus. Su nakvynės rezervacija šiek tiek pavėlavau ir kai rezervavau jau kainos buvo gerokai šoktelėjusios, bet dar pakankamai mažos lyginant su tuo, kokios buvo varžybų išvakarėse.

Kelionės komanda susikomplektavo gana lengvai ir greitai. Minimaliai sudėtis pasikeitė ir pasipildė naujais žmonėmis, kai aš ir Ženia nusprendėme vykti be antrų pusių ir vaikų. Per tris dienas kelionėje mūsų damoms su mažais vaikais praleisti 15-16 valandų dardant tvarkomais Latvijos keliais būtų buvęs per daug varginantis reikalas.

Krovininis autobusiukas, vežantis dviračius: Artas, Arūnas ir Šimkaitis.

Keleivinis autobusiukas, vežantis, kaip Vitalis išsireiškė, pusę Lietuvos delegacijos: aš, Adas, Ženia, Ruslanas, Ramaška, Lapė, Laurynas, Giedrė ir Anna.

Savo automobiliu, bet gyvenantys kartu: Arvydas ir Ilona.

Kelias dienas prieš išvažiuojant teko pagelbėti Lietuvos irklavimo federacijai pasaulio jaunių irklavimo čempionate Trakuose (atidarymas, komentavimas). Taigi jaudintis dėl starto Estijoje tiesiog nebuvo kada.

Ketvirtadienį vakare susikrovėm dviračius ir penktadienį ryte pajudėjome abiem busais Otepos link. Kelionė buvo tikrai nenuobodi. Nors ore ir tvyrojo šiokia tokia susikaupimo prieš varžybas, jaudulio, baimės ir kitų nuotaikų persmelkta įtampa, bendra atmosfera buvo labai gera. Visi mes, būdami skirtingo pajėgumo (nuo pasaulio čempionato dalyvio iki pirmą kartą dalyvaujančių ir net tokių, kurie daugiau 16 km nėra gyvenime nubėgę, o čia teks nubėgti 21 km ir padaryti tai po 1,9 km plaukimo ir 90 km dviračio), turėjome vieną tikslą – įveikti save. Užbėgdamas įvykiams už akių, turiu pasakyti, jog visiems sėkmingai pavyko tai padaryti. Įveikti distanciją norimu rezultatu – fantastika. Bet kai matai, jog to padaryti nepavyks, prasideda kova su savimi. Kova, kuri niekuo nenusileidžia tai, kurią išgyvena tas, kuris bando spėti į varžybų normatyvą (7 val. 30 min.), kuri galbūt yra netgi sunkesnė psichologiškai.

Taigi, atvykome į renginio vietą apie 16 val., pasiėmėme starto paketus, kurie šiemet buvo labai ekonominiai (super maža Ironman kuprinytė, kelios reklamos ir dalyvio privalomi dalykai: numeris, maišai daiktams, čipas, plaukimo kepurėlė, lipdukai). Susiklijavome lipdukus, pridavėme dviračius ir bėgimo/dviračių maišus su privalomu inventoriumi. Trumpai prasiplaukėme ir važiavome ilsėtis.

Arvis, Ramaška ir Giedrė dar išvažiavo apsižiūrėti dviračių trasos, taigi juos palikome (grįžo su Arvio auto).

Atvykę į savo viešbutuką, iškart patraukėme į miestą pavalgyti. Buvome nukreipti į piceriją, bet neradę joje nieko išskyrus picas, išėjome į kitą restoraną, kuris buvo tikrai fainas, tiesa nepigus. Pavalgėme pilno grūdo makaronų, kuriuos pagardinome piktomis garstyčiomis, ir keliavome į lovas.

Kambaryje gyvenau su Ženia. Užmigome dar prieš 22 val. Aš pabudau 5:00 val., be žadintuvo ir užmigti nebepavyko. Jaučiausi neblogai. Prisiminiau, kaip Kopenhagoje kėliausi 4 val. ryto ir kiūtinau į startą kamuojamas egzistencinių klausimų, iš serijos “kam man to reikia”… Artėjantis šios dienos startas, kuris mums bus duotas 10 val. 15 min. atrodė labai jau humaniškas (tiesa, jeigu būtų karšta, mieliau rinkčiausi startą 6 val. ryto).

Pusryčius buvome užsisakę 7:00 val., bet dauguma susirinko anksčiau. Buvo pridėta dešrų, sūrių, kiaušinių, džemų, bulkų, duonų, silkės ir pan., bet aš, kaip ir dauguma, tik suvalgiau dubenėlį avižinės košės ir išgėriau puodelį kavos.

Susiruošėme gertuves ir izotoninius gėrimus, energetinius geliukus ir kt. ir išjudėjome į starto vietą. Atvykome kelios minutės po 8 val. ir iki mūsų starto buvo likusios dar dvi valandos.

Laikas iki 10:00 val. prabėgo labai greitai: tūlikas, prisipučiu dviračio padangas, tūlikas, pasiruošiu dviračio ir bėgimo inventoriaus maišus, tūlikas, tūlikas, fotosesija prie tūlikų su kitais lietuviais, tūlikas, apšilimas vandenyje, tūlikas… 10:00 val. duodamas startas PRO (profesionalų) grupės dalyviams. Mes stovime koridoriuje prie starto arkos, antroje bangoje, tokių, kurie tikisi įveikti plaukimą greičiau nei per 30 min. Tos 15 minučių laukimo išties prailgo.. Suvalgau geliuką… Noriu į tūliką… Šalta.. Nervina, kad negroja jokia muzika, nei ACDC Thunderstruck, nei kas panašaus.. Nervina, kad praktiškai nieko nešneka angliškai, o tik estiškai juksi muksi juksi kaksi… Vėl noriu į tūliką, bet negaliu gi išeiti iš starto eilės.. Iš to streso, matyt, pradėjau šilti iš vidaus – užrasojo akinukai…Paseilinau… Padėjo. Keliolikai sekundžių… Dar kartą paseilinau, patryniau pirštu. Nekažką.. O! Mane jau praleido į startą… Pūūkšt į vandenį ir mosuoju rankomis ta kryptim kaip ir visi kiti, nes matomumas per priseilintus akinukų stiklus labai nekoks ir taip toli kaip bujai nematau. Plaukti sekasi neblogai, didelės grūsties nėra, gavau vos kelis smūgius. Bangos didžiulės, su baltomis keteromis, it jūroje. Bet man pasisekė, aš įpratęs kvėpuoti į tą pusę, kur įkvėpti visai dar įmanoma. Prie kiekvieno plūduro gaunu smūgių (per anksti džiaugiausi, kad negavau). Kiek pastebėjau, tai du kartus vožė rusai, vieną kartą latvis. Pastarasis išvis kaip tankas, ir per kojas apdaužė ir nugarą dugno link panardino ir per galvą trinktelėjo. Negana to, minėtas latvis atsegė mano hidriako “lipūčką”. Būčiau kibęs jau jam į atlapus, bet nespėjau, nes jis labai greit pro mane praplaukė, o man dar vanduo pro apykaklę pradėjo veržtis. Vienu judesiu užklijavau “lipūčką” atgal ir plaukiau toliau. Užklijavau, tiesa, nekaip – padarė man per likusį plaukimą neblogą “zasosą”.

Iš vandens išlipu šiek tiek apdujęs nuo daugelio mažų smūgių, kuriuos sudavė bangos ir tų kelių rimtesnių, kuriais pavaišino varžovai. Na gal čia smūgiai ir ne prie ko, po plaukimo jau taip būna dėl laikino kraujo persiskirstymo kūne. Operatyviai iki pusės nusitraukiu hidriaką, susirandu savo dviračio daiktų maišą ir bėgu į persirengimo palapinę.

Po kelių sekundžių pasirodo ir šalia ant suolo persirenginėti pradeda Marko Seppa (Suomijos lietuvis), persimetam keliais žodžiais ir aš išlekiu į dviračių gardą. Pakeliui, numatytoje vietoje, išmetu maišą su savo plaukimo reikmenimis.

Pradėjęs minti jaučiu, kad pulsas aukštas, bet po plaukimo taip dažnai būna. Įminu į gana ilgą ir statų kalną. Tada į dar vieną… Pulsas laikosi aukštas. Asfalto danga super gera, lygi. Dviratis rieda labai smagiai, jaučiu, kad varau pavėjui. Kas kelis kilometrus aplenkiu vieną kitą varžovą. Smagu. Pulsas normalizuojasi. ~15tam kilometre mane pralenkia Laurynas. Aš lengvam šoke. Nesuprantu, kaip jis mane lenkia. Negi jis plaukime buvo lėtesnis už mane…? Na bet ilgai dėl to nesikamuoju. Minu toliau ir Lauryną persekioju saugiu atstumu, kad niekas nesakytų, jog draftinu. Pirmas apsisukimas po 22,5 km, mus skiria vos kelios sekundės. Jaučiuosi labai gerai. Suvartoju geliuką, atsigeriu vandens. Laurynas šiek tiek tolsta, bet vis dar jį matau. Minti atgal daug sunkiau, jaučiasi priešinis vėjas, kartais jo gūsiai vos nenubloškia nuo kelio su visu dviračiu. Kelis kartus pradeda lyti, bet tai trunka vos kelias minutes, taip pat trumpam kelis kartus pasirodo saulutė.

Antras apsisukimas, minia žiūrovų, kurie nuoširdžiai palaiko ir suteikia papildomų jėgų. Nerealus jausmas. Įveikta 45 km, liko dar 45. Kažkur minioje stovėjęs Adas pasako, kad gaunu 40 sekundžių ir laimiu 40 sekundžių. Čia suprask, kad tarp lietuvių neva esu antroje pozicijoje. Žinojau, kad priekyje Laurynas ir pirmame rate apsisukęs mačiau mane besivejantį Gelžinį, tik negalėjau suprasti kur Gytis. Gal jis priekyje Lauryno. Matyt, kad taip ir bus.. Antrame rate pavėjui ir vėl jaučiuosi puikiai. Vėl pavyksta vidutinį greitį pakelti iki 37 km/h, bet apsisukus prieš vėją, likus 22 km iki dviračių rungties pabaigos, gera savijauta kažkur išgaruoja. Vėjas, lyginant su pirmu ratu, gerokai sustiprėjo. Sukandu dantis ir minu toliau. Po kelių kilometrų pro mane su raginimu “davai davai” prašvilpia Gelžinis. Aš, iškart sureagavęs į raginimą, bandau įsijungti aukštesnę pavarą ir perjungęs ne į tą pusę, kurią tikėjausi, prisižaidžiu. Tenka stoti ir rankomis užsidėti nukritusią grandinę. Sugaištu ~10 sekundžių. Dėkoju Dievui. Svarbu be “prakolų” (nuleistų padangų). Minu toliau. Įkalnėje situacija kartojasi. Sugaištu dar ~15 sekundžių. Bet ir vėl, net nesikeikiu.. Tik pradedu melstis, kad nenutrūktų ta grandinė visai ir junginėju bėgius atsargiau, tolygiau ir sąmoningiau. Pakelėse, kaip šių metų Trakų triatlone, matau vis daugiau dalyvių su “prakolais”. Meldžiuosi likusius ~10 km iki T2 kad mane aplenktų tokios negandos. Tik užmirštu, kad būtų gerai dar ir minti, o ne tik melstis t.y. neseku savo greičio, vidutinis nukrenta žemiau 36 km/h. Bet kuriuo atveju mano maldos išgirstos – sėkmingai pasiekiu tranzito zoną. Statau dviratį į vietą ir greitai pasikeitęs dviračių batus į batus, skirtus bėgimui, išlekiu į paskutiniąją rungtį.

Prieš išbėgant supratau, kad visai neblogai varau, nes dviračių garde buvo dar labai nedaug. Tai patvirtina ir Adas pirmame bėgimo kilometre pasakęs, jog esu 9-oje vietoje (suprask savo amžiaus grupėje).

Bėgu. Negaliu pasakyti, kad sunku. Užmetu akį į laikroduką, pulsas 142. Tai reiškia, jog tikrai galiu dar pasispausti. Bandau bėgti greičiau. Apsilenkiu kelis žmones. BET jau antrame bėgimo kilometre prasideda “linksmieji kalneliai”, kuriais bėgti nebuvo labai linksma.. Nesu labai techniškas bėgikas ir prastai bėgu į kalnus, bet tai dar niekis, palyginus su tuo, kaip blogai aš nuo jų leidžiuosi. Taigi greitis į kalnus nukrisdavo iki 5:00 min/km, nuokalnėse iki 5:10-20 min/km, o ten, kur kalnai nebuvo dideli arba buvo lygu, greitis laikėsi ~4:30 min/km ir visai nesunkiai. Bet kuriuo atveju, į kalnus daug ką lenkiau, nuo kalnų mane lenkė praktiškai visi.

Bėgti reikėjo du ratus po 10,6 km. Nubėgęs pirmus 6 kilometrus jau norėjau stoti į WC nusilengvinti, bet priekyje pamačiau Gelžinį, kuriam jaučiausi skolingas raginimą “davai davai” pralekiant pro šoną 🙂 Taigi nusprendžiau, kad į tūliką nestosiu, pakentėsiu. Igną apsilenkiau, berods, 9-tame kilometre. Daugiau jo nemačiau iki finišo. Tiesa, atgal ir nesidairiau. Varžybų metu stengiuosi žiūrėti tik į priekį.

Kiekvienoje maitinėlėje (aid station) kaliau po 1-2 stiklines colos ir užsipildavau ant galvos vandens. Vandenį pyliau su tikslu aušinti galvos dangalus dėl to, jog saulei pasirodžius oras įšilo ir aš neturėjau kepuraitės.

Antras bėgimo ratas bėgosi dar lengviau nei pirmas, bet greičio pakelti nepavyko nė kiek. Tiesa, jis praktiškai ir nekrito. Vidutinis greitis laikėsi apie 4:43-45 min/km. Paskutinį kilometrą praktiškai visą bėgu su šypsena. Šypsojausi nemažai ir dviračių trasoje. Šios varžybos man buvo šventė, kuriai ruošiausi ir kurios laukiau beveik metus, taigi stengiausi ja mėgautis, išjausti ir išgyventi kiekvieną potyrį per pozityvią prizmę.

Finišo koridoriuje iš mūsų šauniosios palaikymo komandos gaunu Lietuvos vėliavą, su kuria išdidžiai finišuoju. Renginio vedantysis beveik teisingai perskaito mano pavardę. Jausmas geras. Labai geras. Kirtęs finišo liniją prigulu ant žolytės, iškart sutraukia blauzdą… Raitausi… Mergina bando užkabinti medalį… Nepavyksta… Koją atleidžia.. Paimu medalį… Atsistoju… Padedu atsistoti dar vienam gulėjusiam dalyviui. Sveikinu visus sutiktus kelyje jau finišavusius varžovus. Pozuoju nuotraukoms.Keliauju į finišavusių dalyvių puotos vietą. Nealkoholinis alus, vaisiai, rauginti agurkėliai, cola, makaronai.. Imu visko kiek tik panešu ir nešuosi prie stalo, kur pradedu puotauti 🙂 Vaišės, lyginant su tomis, kurios buvo Kopenhagoje, kuklios, bet kažkaip visai man tai pasirodo nesvarbu. Prie manęs vis jungiasi daugiau ir daugiau finišavusių draugų lietuvių. Visi dalinamės įspūdžiais. Sulaukiame visų finišuojančių lietuvaičių ir susirinkę visus žaislus persikeliame į miestelį, kuriame gyvename. Užsisakome pirtį nuo 21 val. iki 23 val. ir iškeliaujame į restoraną.

Puotaujame, dalinamės įspūdžiais. Įtampos jokios nebėra. Visi atsipalaidavę ir laimingi. Į pirtį nueiname tik po 22 val., dar pažiūrėję per TV kaip Gudžius laimi auksą pasaulio čempionate. Nuotaika labai pakili. Dauguma mūsų akivaizdžioje euforijoje telefonuose vis paieško į kokias IRONMAN varžybas važiuoti kitais metais.

Po pirties grįžtu į kambarį, šiek tiek paanalizuoju rezultatus ir gana greitai “nulūžtu”.

Ryte pusryčiauti atėję vieni iš pirmųjų su Ženia susikrauname praktiškai visą buvusį maistą ir viešbutuko darbuotoja nuskuba ruošti daugiau maisto. Sotumo jausmo niekaip nepavyksta pajausti. Kemšame gerą pusvalandį 🙂 aš dar bėgdamas varžybu metu svajojau apie šį momentą… 🙂

Po pusryčių šiek tiek parelaksavę ir susidėję daiktus einame prie šalia esančio ežero, kur linksmai klegėdami su pilates guru Laurynu priešakyje atliekame nemažai pilates pratimų. Treniruotė trunka apie 45-50 minučių. Išsimaudome ežere ir leidžiamės į kelią. Kelionė atgal – tūsas ant ratų. Kompanija nereali, nuotaika taip pat. Nuovargio nesijaučia.

 

Grįžtant prie varžybų rezultatų turiu pasakyti, jog mano pasiektas rezultatas 4 val. 50 min. ir 9 sek. yra geriausias mano rezultatas oficialiose tokio nuotolio varžybose. Su tikrai nelengva bėgimo trasa ir orų išdaigomis plaukime ir dviračiuose tas rezultatas mane džiugina. Juo labiau, kad jis man leido užimti 54 vietą iš visų 646 finišavusių dalyvių, 50 vietą iš 550 vyrų dalyvių, 12 vietą iš 120 dalyvių mano amžiaus grupėje (30-34 m.) ir 2 vietą iš ~30-ties čia dalyvavusių lietuvių.

Bendri rezultatai – čia. Lietuvių rezultatai – Results

Nepaisant to, jog prieš varžybas totalizatoriuje, kuriame spėjome savo pačių būsimų rezultatų optimistinį ir pesimistinį variantus, aš buvau arčiau savo pesimistinio varianto (optimistinis buvo 4:35 val.), jaučiuosi įgavęs labai nemažai vertingos patirties ir tikiuosi išmokti pamokas. O pagrindinės pamokos ateičiai iš šių metų Otepos, manau, yra: išsiaiškinti kokios laukia dviračių ir bėgimo trasos ir atitinkamai joms ruoštis (bėgimas kalnuotomis vietovėmis pasirengimo metu būtų tikrai buvęs naudingas), bėgti daugiau (ir reguliariai) ilgųjų bėgimų, nes jų, kaip ir ilgų važiavimų dviračiu, turėjau vos 2 ar 3 nuo Naujų metų. Taip pat derėtų vartoti daugiau skysčių, ypač vandens, kol minu dviratį ir pasiimti druskos tablečių, net jeigu orų prognozė žada vėsų orą. Taip pat, matyt, jeigu norisi, reikėtų stoti į WC, o ne kentėti.. 🙂

Na tai dar kartą, reziumuojant – savaitgalis nerealus. Pasirodymas pagrindinėse sezono varžybose pasisekė puikiai. Organizavimo lygis labai geras. Viskas saugu ir aišku. Šiek tiek ekonominis variantas kalbant apie starto paketą ir puotos meniu po finišo, bet čia jau nereikšmingos smulkmenos, kurios bendro vaizdo tikrai nesugadino. Nuostabus jausmas ir euforija apėmusi kirtus finišo liniją su gana prieštaringomis mintimis “daugiau niekada!” ir “noriu dar!”, “noriu pilno” ir pan. 🙂

Noriu kaip ir visada padėkoti savo šeimai už palaikymą, tuo pačiu ir atsiprašyti, kad paskutines kelias savaites skyriau dar mažiau laiko ir dėmesio nei įprastai. Stengsiuosi kompensuoti moralinę žalą ir ateityje pažadu labiau derinti savo treniruotes prie šeimos tvarkaraščio. Taip pat dėkoju visiems, kurie palaikė varžybų metu, kurie nuoširdžiai džiaugėsi drauge po jų.

Šį sezoną jokiose rimtose varžybose dalyvauti nebeplanuoju. Norėčiau išmėginti jėgas nuotykių lenktynėse Klaipėda challenge rugsėjį ir ramiai nubėgti EKO maratoną Klaipėdoje lapkričio mėnesį. O kitą sezoną tikrai norėčiau vėl įveikti pusę arba pilną IRONMAN kažkur, kur dar nesu buvęs 😉